Dalintis Facebook'e

  

Apie vilniečių tartį

Vilniečių kalba dažnai laikoma standartine, tarmės bruožų neturinčia, artimiausia raštui kalba.

Iš tiesų, Vilniuje ir apskritai didesniuose miestuose vartojamos kalbos gramatika praktiškai nesiskiria nuo tos, kuri parinkta rašytinei bendrinei kalbai. O štai vilniečių fonetika, arba tartis, su rašytine kalba ne visiškai sutampa. Ir nors atskirų individų kalbos variantai gali labai skirtis, kai kurias tarties ypatybes galima apibendrinti kaip aiškų Vilniaus kalbos „vidurkį“.

Tyrimai rodo, kad Vilniuje gimę pirmos, antros ar trečios kartos vilniečiai lietuviai
 
  • nekirčiuotus balsius, kurie tradiciškai užrašomi kaip ilgi, dažniausiai taria kaip pusilgius ar trumpus,
  • nekirčiuotus dvibalsius ie ir uo kartais suvienbalsina, t.y. taria panašius į balsius e ir o,
  • kirčiuotus balsius, kurie užrašomi kaip trumpi (tiek pavienius, tiek vartojamus dvigarsiuose) kartais taria kaip pusilgius ar ilgus.

Vilniečiams taip pat būdinga rytų aukštaičių kirčiavimo sistema:
 
  • kai kuriuos žodžius jie kirčiuoja žodžio kamiene, o ne galūnėje kaip vakarų aukštaičiai.

Nemokslininkai šių vilniečių kalbos ypatybių dažniausiai nepastebi. Ir tai visiškai suprantama, nes sakytinė ir rašytinė kalbos atmainos natūraliai būna skirtingos, ne vien lietuvių kalboje.

Tiems, kuriems įdomu, skiltyje „Paklausykite vilniečių kalbos“ kiekvieną iš minėtų kalbos ypatybių iliustravome keturiais trumpais interviu garso įrašais su tekstu. Iliustruojama ypatybė išryškinta melsva spalva.

Kol nėra kitų miestų tyrimų, negalime tvirtinti, kad išskirtosios kalbos ypatybės būdingos tik vilniečiams, tačiau jos būdingos ir vilniečiams, o šių kalbinių savybių visuma yra neabejotinas skiriamasis vilniečio požymis!