VILNIEČIAI APIE...
Bausčiau ir labai griežtai, ir plius liepčiau ir, nežinau, man gramdytų nagais grafičius, kol iš naujo tinkuotų patys, tol, kol pertinkuotų, kol gražiai nesigautų, va kitąkart nenorėtų tepliot.
Dabar atsiradus nauja tokia rūšis, atseit socialinis grafitis, kur rašo maždaug kažkokius tai socialinius šūkius, bet aš tuo nuoširdumu tų grafitininkų tai nelabai tikiu, nes geriau jie ne šūkius rašytų, o paimtų ir įgyvendintų tą, ką ten rašo.
Bet tai yra tam tikra didmiesčio kultūros dalis, su kuria nu faktiškai sunku sukovot.
Mes gyvenam dabar senamiesty ir kai eini ir kiekvieną rytą atsikeli ir ant savo namo sienos randi kažkokią nesąmonę, nu tai yra taip pikta iš tikrųjų man kartais. Aš einu ir taip įtemptai žiūriu, galvoju, nu vat nors vieną iš jūsų sutikčiau, kaip kviesčiau policiją, sugaučiau, laikyčiau, nes nu tai yra, tai yra apgailėtina.
Yra grafitis tas, kuris yra menas, kur yra kažkokia saviraiška, ir yra toksai, kuris tiesiog užrašo, pavyzdžiui, vardą ar ten, atsiprašant, pimpaliuką nupiešia, ar dar ką nors tokio.
Baisu. Mes visą laiką sakėm jau nukapotume rankas. Man tai yra siaubas. Man tai yra siaubas, aš nematau jokio grožio, jokio meno ir man atrodo, čia reiktų kažką taip rimčiau žiūrėt, nes nu neįsivaizduoju, aišku, kaip tą galima padaryti, kaip čia nu nu bet vis tiek. Nu bet čia čia reikia žmonėm galvoj, čia turi tėvai vaikams, nu mokyklose, nežinau. Čia jau reikia visiškai nemylėt miesto, nemylėt ir sakau, ar kažkokias ten, nu bet tas nieks nepadės, kad tu ten jiem padarysi kokią sieną ir eik paišyt. Čia, man atrodo, tame jiem ir įdomumas yra, kad vat kažkokiam senamiesty, ar dar kur nors viską ištepliot, nes aš tikrai, aš čia nematau jokio meno ir jokio grožio.
Turi būt kažkokios ribos, kad tu nu negali nueit ant prezidentūros ar kažkur tai, ant bažnyčių ten su grafičiu apipurkšt. Bet sakau, kažkur kitur, tai kodėl gi ne.
Labai prieš, o Jėzus kaip.
Teplionės yra neišvengiamos, nes be jų nebus ten tų, reiškia, taip vadinamo street art'o pavyzdžių. Dėl to, kad žmonės pradeda nuo primityvių dalykų, baigia sudėtingais, mum tai yra tiesiog mokymosi procesas tiesiai ant sienų, tai dėl to aš, nu, negaliu tų dalykų vertint neigiamai, sakykim, nes kažką paskui evoliucijos eigoje to, kas iš to išauga, vertinu teigiamai.
Nu pas mus labai nedaug to tikrojo grafiti turbūt yra, to, kurį galima būtų vadint kažkokiu tai menu arba bent jau su pretenzija į tai.
Esu mačius, tarkim, ten senamiesty yra keletą vietų, kur sienos buvo tragiškos, tokios apibyrėjusios, apigriuvusios, ten nupuvusios ir ten kažkiek laiko ėjau, ir pamačiau, ta prasme, užgrafiruotą visą tą būtent sieną. Ten buvo tikrai aukšto lygio meno kūrinys, ten su nu, ta prasme, ne tai kad belekaip, ten su visais atspalviais ir nu tada tai valio, jeigu tarkim tai išnaudota vieta.
Nes, pavyzdžiui, Vilniuje, kiek aš žinau, tai negalima ant pastatų kažko rašyt ar piešt, o jeigu tu gauni leidimą, tai jau bus menas, bet jeigu nėra leidimo, tai yra vandalizmas.