VILNIEČIAI APIE...
Bet labai gera direktorė, faina buvo, kiek jin mum kailį gelbėjo. Buvom pakliuvę ir į saugumą mes, visa mūsų klasė. Puškiną norėjom susprogdint, tais laikais Puškino paminklas čia kur stovėjo, nu tada mes ir pakliuvom. Mus kažkas įskundė, pas direktorę papuolėm, nu, aišku, ant lentos dar buvom pripiešę ir Gedimino stulpų, ir visa kita, ir ten ojė, ir svarstymai čia, ir kome, ir partkome, ir kur tik čia mes nebuvom, ir saugume, nu į saugumą mūsų nevežė, saugumiečiai patys atvažiavo. Čia buvom devintokai, buvo septyniasdešim treti, gal ketvirti.
Kieme būdavo smagu žaist, po to buvo labai didelė erdvė, didelė aikštė, kur dabar yra Pedagoginio universiteto stadionas. Ten prie Vytauto ir Kraševskio gatvių sankryžos, ten buvo milžiniška pieva su kalneliais, visa laisva erdvė. Ten jau būdavo kur rogutėm ir slidėm, ir kuo tik nori ten, ir karus, ir gaudynes, ir slėpynes, ir viską žaisdavom. O po to po truputį tą stadioną pastatė, bet tas stadionas irgi, ten savo ruožtu atsirado krepšinio aikštelė ir kažkas tai. Ir paneriais tenai, dar nebuvo tų krantinių, tai ten tais šlaitais karstydavomės tenais, ir valčių net buvo. Prie valties ir skendau vienąkart į valtį šokdamas.
Nu ką, dar prie upės eidavom nu maudytis, nu futbolas čia visada, krepšinis nebuvo tiek populiarus, futbolas, žiemą dar ledo ritulys, bet nebūtina su pačiūžiom, galima būtų ir su batais ant ledo, paprasčiausiai kieme buvo pilami ši tokie nedideli ten, nedidelės ledo aikštelės ir žaisdavom ten. Nu ir žiemos buvo tada penkiolika dvidešim laipsnių šalčio, tai normali normalus dalykas.
Ir dar mūsų žaidimo vieta buvo ant stogų, tai va, tas namas, kada nors eisit pro Gedimino prospekto tą centrinio knygyno namą, ten yra galimybė išeiti, labai didžiulė pastogė. Ir yra galimybė pro langus išlįsti ant stogo ir ten yra toks bokštelis su tokiu aptvarėliu ir tam bokštely stovėdavo sirena oro pavojaus kažkokia nuo tada įrengta. Ir tas bokštelis būdavo užrakintas, bet mes ten štabą buvom pasidarę, mes jį seniai atrakinom ir mūsų buvo čia toks užsiėmimas žaisti ant to stogo ir mes stogais nueidavom gana toli. Tai vat iki vienuolio nu vat kiek galima iki kiek galima nueit, tai mes stogais ir eidavom, tai mes dar Vilnių visą laiką matėm ir iš viršaus.
Vaikystę labai linksmai prisimenu, labai su džiaugsmu, nes visi buvo draugiški, aplamai tų vaikų būdavo kiemuose tikrai daug ir čia būdavo didžiausias džiaugsmas, kai į kiemą norėdavosi tik ir eit laisvą minutėlę, ko dabar nepasakysi apie šiuos mūsų laikus. Tikrai geri prisiminimai ir tai, kad įvairių tautų rusų, lietuvių ir lenkų būdavo vaikų ir visi labai draugiški, vieni kitus priimdavo, taip užtat mes ir išaugom tokie, sakyčiau, poliglotai, tris kalbas mokam, po to dar anglų prisidėjo mokykloje, tai vat ką pasakyčiau, kad nelietuvių tautybės žmonės rusai, lenkai jie vat nuo vaikystės buvo tiesiog priversti mokėt kelias kalbas, kadangi kieme bendraudavo įvairiai.
Mes anksčiau su tėvu ten vat dar, kai gyvenom Gedimino prospekte, tai važiuodavom iki Sapiegos ir po to ten paeidavom, ir po to čia žiemą su slidėm, čiuoždavom per tuos ten buvo trasos, ten čiuoždavom čiuoždavom ir išlįsdavom ten beveik į galą Antakalnio, nes ten gyveno močiutė, tai ateidavom tokie visi sušlapę, sušalę, tai tas nu jo, vat tas irgi labai buvo smagu aplankyt senelės.
Gal antroj klasėj arba trečioj aš panorėjau savo visą gatvę kultūrinti, palavinti, supažindinti su paveikslais. Antakalnyje, nu čia Antakalnis, tai visi viską pažįsta, nu tuo metu buvo taip, ir aš nusprendžiau, kadangi mano mama renka iš vieno žurnalo iliustracijas, mes turim tų iliustracijų labai daug ir aš panorėjau tų iliustracijų, pakabinti ant sienos, kad būtų kaip tapybos galerija, paveikslų galerija ir va su pasaulio kultūra supažindinti visus visus visus. Parašiau skelbimą, parašiau ir pakabinau, kur dabar Antakalnyje yra paštas, nu mes tame name ir gyvenom, nu čia kelias, čia visi ėjo, ten prašau į šeštą aukštą, ten galerija, o kaip sušilka lietuviškas, nežinau, džiovykla, patalpas, kur džiovina skalbinius. Ten mūrinės sienos, žinot, ir vat geros iliustracijos, aš priklijuojau, klijai mirtinai, mama nežinojo, atėjo pora žmonių, aš buvau labai patenkinta švietėjiška savo veikla, matot.
Taip, mes žaisdavom visą laiką kiemuose ir vat dabar yra, jeigu sakot apie skirtumus, tai dabar vaikai nežaidžia kiemuose tiek, kiek mes lakstydavom. Ir televizorių buvo tik vienas pas kitą tenai labai reta, tai žinau vaikystėj šeštą valandą buvo vaikų kažkokia tai laida, tai va, tada lėkdavom žiūrėti televizoriaus, o taip visą kitą laiką tai praleisdavom kieme. Ir visokie žaidimai su sviediniu tenai, su kokiom tai šokdynėm, gumytėm visokios ir taip, bet nu visą laiką praleidi kieme, dabar vaikai neišleidžiami arba taip iš vienų namų pereina į kitus ir sėdi prie kompo.
Būdavo tėvas mane visą laiką vesdavosi į miestą, kiekvieną dieną grįždavo po darbo ir vesdavosi į miestą. Į miestą, tai reiškia, vat nuo tos Domininkonų žemyn pro universitetą iki katedros tada, dabartiniu Gedimino, tada buvo Stalino, prospektu į viršų. Nu ir kaip kada netgi būdavo, kad eidavom iki tos dabartinės Lukiškių Lenino aikštės, visada užeidavom į centrinį gastronomą ir būdavo tokie, gal irgi matėt, jeigu apie vilniečius tiriat tokie vat trikampiuose sultys tokios atsuka ir į indelį įpila, tai išgerdavom visada šitų pamidorų sulčių su druska ir grįždavom atgal.