VILNIEČIAI APIE...
Gazirovka būdavo, ten lygtai įpildavo pirma sirupą, įpila ten dviejų rūšių ir gazirovką paspaudimu įpila to gazuoto vandens, ir va gerdavai šitą vandenį gazuotą, o po to atsirado jau tie automatai, kur tris kapeikas ar vieną įmeti. [...] jis tris kapeikas pragręžia, su siūlu įmeta ir tiktais, ten gi kaip sirupas įbėga, po to vanduo, bet jau kai sirupas įbėga, nukrenta trys kapeikos, tai sirupas baigia bėgti, jis ištraukia tris kapeikas. Tai, sako, jie prisipila gryno sirupo stiklinę, nusiperka batono ir valgo kaip ponai. Apgaudinėdavo valstybę.
Kaip kaimas buvo, darydavom pistalietus tokius kaip muškietininkai, ten ir lankus, strėles, ten po tuos laukus šaudydavom varnas, ten vis su slidėm šalia ežeriukai buvo, ten gi kai kasė žvyrą smėlio, išsiveržė šaltiniai ir gavosi ežeriukai. Ten maudydavomės visą laiką, nu mes kaip kaime gyvenom ten tam krašte.
Gaila, žinoma, gaila, gyveno žmonės, puoselėjo miestą, norėjo palikti kažką, statė tam tikros architektūros pastatus ir nieks nežino, kas gyveno šitam, sakykim, pastate, kas jį pastatė, koks architektas, kaip jo pavardė. Tada vardan ko viskas? Vat liko pastatai, nu vat jie tada, jie neturi sielos, jeigu nieks apie juos nežino, jeigu čia niekam nesvarbu, tada tas pastatas, tas namas jisai praranda sielą, tada negaila griauti šitą namą, negaila pakeisti visą fasadą. Aš turiu pinigų, aš jį nusiperku, man nusispjaut, kad čia gyveno, aš pakeisiu tą fasadą, todėl kad vat man patinka dabar toks stilius, aš jį keičiu taip kaip man patinka, o mano skonis – nesvarbu, kas jį formavo. Ir vat privažiavo žmonių, vat tiesiog privažiavo, jie nesiskaito nei su architektūra, nei su bendru stiliumi, ne, jie stato tą, ką nori, jie dažo tą namą kaip jiems patinka. Aš kitokį Vilnių prisimenu, kaip Vladas Drėma rašo, Vilnius, kurio jau nebėra, jo nėra, jisai dabar kitoks, ir tos sielos miesto nėra.
Nu koks jisai, kitoks buvo, paprastesnis toksai, dabar toks jau įeini į senamiestį kažko tai, reiškia, reikia lyg tai biškį pasitempt, jis ne tik tapo nebetarpiškas, anksčiau buvo tarpiškas toksai, eini, toksai sau su sandalais ir viskas labai gerai. O dabar jis toksai, yra vietų, kur jis labai oficialus pasidarė toksai, dvasia tokia biškį nu tapo daugiau aristokratiškas, pavadinčiau, vietomis yra tokių senų vietų, bet labai nedaug, labai nedaug, o anksčiau jis buvo toks paprastas, tai tas labai papirkdavo.
Jo, ten miškas, įsivaizduojat, miškas aplinkui, miškas, tai čia yra už VGTU universiteto, ten ant kalno, jeigu važiuojant, nes anksčiau ten, įsivaizduokit, buvo pievos ir laukai, ten karvės ganės, o dabar va ten gi miestelis pastatytas, galima sakyt, gatvė, rajonas paprastų namų privačių.
O šalia dar stovi pastatas, buvęs restoranas, irgi buvo traukos vieta mano vaikystėje, irgi apleistas, apskritai, kai aš būnu savo rajone dabar, tai ten širdis kraujuoja, nes toks prizrachas.
Žvėryne pats ryškiausias pokytis, tai man dabar iš viso tas stiliaus nebuvimas ir nieko nebuvimas, ypač tose gatvėse, kur pradėti statyti namai, kai yra pastatyta, buvo medinukas šalia, o keturių aukštų mūrinis šalia. Kitas ten koks nors irgi naujas, bet visiškai kitoks negu tas mūrinis ir dar šalia po to vėl koks medinis namukas, po to privatus namas kokio milijonieriaus ir man tai baisiausia ta makalynė, nes anksčiau buvo vis tiek, nu buvo toks jis vientisas. Ta prasme, jeigu tie medinukai, tie medinukai, tie mūrinukai, mūrinukai. Nu ten toje dalyje link Karoliniškių, aišku, buvo jau ten pastatyta tų namų blokinių.
Išvaizda kitokia, sakysim, senamiestis, nu gražiau atrodo, gražiau, man gražiau dabar. Ir Užupis koks buvo baisus, aš kada buvau maža, aš bijojau ten jo Užupyje. O dabar mano mėgstamiausias rajonas, ten mano daug pažįstamų, daug draugų, Užupio respublika, ką jūs, ir į kiemą, ir nu jau švariau.
Aplinką tai aš prisimenu, jis purvinas miestas buvo, suprantat, Daukanto aikštės nebuvo, buvo juodžemės duobės baisios, atsimenu, bijojau tenai ir vaikščiot vaikas, kad neįkrist į duobę čia, o patys rūmai buvo aptverti tokia tvora, tokia gražia, tokia išlenkta, vieną įėjimą ir antras įėjimas ir daugiau ten nieko nebuvo. Nei tų aikščių, nei tų, suprantat, nei tų kaštonų, nieko. Laukas buvo purvas, tai mes ten futbolą žaisdavom.