VILNIEČIAI APIE...
Mano supratimu Vilniaus kalba yra ta taisyklingoji lietuviška, tai susiję su tuo, kad žmonės išsimokslinę pakankamai, va artimiausia gal suvalkiečių, bet nėra to Marijampolės akcento.
Apie kalbą tai galiu pasakyt tiek: mūsų sūnus ėjo į pirmą klasę ir jo pradinių klasių mokytoja buvo iš Suvalkijos. Jinai atvirai pasakė – siaubas, kaip jūs kalbat, negaliu klausyt.
Jinai nestovi vietoj, tai kad jinai juda su galbūt kiekviena karta ir su rajonais, tai yra, Vilnius, turėdamas ten dvidešim vieną rajoną, galbūt turi ir dvidešimt vieną kalbą, kuri bando centre pintis ir rasti savo, nežinau, tą bendrą kamuolį, kurį suprastų visi, bet jis nuolat, nuolat keičiasi, nuolat į jį yra įmetama naujų žodžių ir naujų tendencijų.
Aš neapibūdinčiau vilniečių kaipo tokios tarmės, nes Vilnius yra per daug, per daug iš visų kampų žmonių suvažiavę ir tai yra labai įvairu.
Vilnietiška kalba yra turbūt sunkiau identifikuojama negu kitų regionų arba miestų kalbos. Jinai turi, mano manymu, mažiau tokių ryškių išskirtinių savo bruožų – specifinio kirčiavimo, specifinio netgi žargono, specifinių tarmių. Bet tai yra greičiausiai pasekmė to, kad vis tiktai mišrainė yra pakankamai didelė Vilniuje visų regionų ir įtaka ir savo tos kalbos tradicijos, kurią tu girdi šeimoje ir įtaka to, ką tu girdi gatvėje, ką tu girdi aplinkoje, jinai susimaišo tiek, kad tampa mišraine, kurią sunkiai paskui atskiri. Dėl to ir paskui sunku atskirti vilnietišką šneką. Išgirdęs nepasakysi, kad jis yra iš Vilniaus, nes jis nebeturi to tokio ryškaus savo identiteto su kažkokiu regionu, ten yra mišinys visko.